Biblioteka tęsia Europos paveldo dienų įprasminimą

Biblioteka šiais metais Europos paveldo dienoms „Europos paveldas: ryšiai, įtakos, keliai“ skirtas dienas pradėjo pirmojo Lietuvoje sertifikuoto regioninio kultūros kelio „Penkių kūrėjų kelias“ Panevėžio maršruto objektų ir atmintinų vietų lankymu. Jos mūsų mieste susietos su vienu iš kultūros kelio asmenybių Juozu Miltiniu, tačiau Miltinio kūrybinis gyvenimas glaudžiai persipina ir su kitomis kelio asmenybėmis – Juozu Ir Alfonsu Keliuočiais, Jonu ir Adolfu Mekais.

Europos paveldo dienose dalyvaujantiems ir su kultūros kelio paveldo ir memorialinėmis vietomis susipažinimas pradedamas Juozo Miltinio Memorialiniame bute. Toliau keliaujama link Juozo Miltinio dramos teatro – papasakojama teatro istorija, susipažįstama su teatro užkulisiais – tai, ko žiūrovas paprastai atėjęs į teatrą nemato.

Vasario 16-osios gatve keliaujame link Respublikos gatvės ir netrukus Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos pastatas. Mus pasitinka istorikas, istorijos mokytojas metodininkas Algimantas Kolinis. Išklausome vaizdingo ir įdomaus pasakojimo apie turtingą gimnazijos istoriją, joje besimokiusias žymias ir nusipelniusias kraštui ir Lietuvai asmenybes, susitinkame su mokyklos direktoriumi Raimondu Dambrausku. Trumpas jo, kaip pedagogo ir administratoriaus, žvilgsnis į gimnazijos praeitį ir ateities įžvalgos. Jaukioje gimnazijos atmosferoje pabuvoję, praturtinti žiniomis ir supratimu, Julijono Lindės-Dobilo žodžiais, būti „esmės žmonėmis“ čia ir įgauna tikrą savo prasmę.

Kitas mūsų lankomas kelio maršruto objektas – Senasis teatras, dabar priklausantis Šauliams, turintis gal ne tokią gilią, bet įdomią ir svarią istoriją, kuri yra ir Panevėžio teatro istorijos dalis. Ekskursijos dalyviai dar pasidalina prisiminimais apie matytus spektaklius, pasigilina į teatro istoriją. Kartu pasukame į paskutinį lankytiną kelio objektą Marijonų vienuolyną. Aplankome jo patalpas, pabandome įsivaizduoti, nes tikslių liudijimų neišlikę, kur J. Miltinis su aktoriais repetavo pirmąjį spektaklį, kur ilsėdavosi, kur buvo įsikūręs, nors ir laikinai, techninis personalas. Išėję dar sustojame prie buvusio vienuolyno koplyčios durų ir atsisveikinę išsiskirstome.